Tautosaka ir Jonas Basanavičius

 

Jonas Basanavičius yra viena iš mane labiausiai dominančių istorinių asmenybių. Nors „pažintis“ su juo, kaip ir daugeliui, prasidėjo mokyklos suole per istorijos pamokas, tačiau tokie žodžiai kaip patriarchas, ideologas ir kiti didingi epitetai tuo metu veikė kaip repelentas, o ne skatinimas rasti autentišką santykį su šita figūra (kaip ir daugeliu kitų). Ilgą laiką ir buvau su juo tokiame sakntykyje - per ištiestos rankos atstumą. Jis į mane rūsčiai žvelgė nuo postamentų, iš paveikslų ir 50 litų kupiūros, visada žilas, pavargęs, kiek sukumpęs per pečius - gal nuo esamų ir menamų Lietuvos rūpesčių, tarsi koks Trakų g. Tiškevičiaus rūmų (dab. Vilnius Tech universiteto) Atlantas. 

Bet viskas po truputį ėmė keistis: iš pradžių pamačiau štai šią 1873 m. Marijampolės gimnazijos absolventų nuotrauką, kurios apraše perskaičiau, kad pirmoje eilėje sėdi J. Basanavičius (paslaugiai kažkieno ranka pažymėtas rodykle).

Pirmoji rekacija buvo nelogiška, bet labai nuoširdi: Ar jūs norite pasakyti, kad jis kažkada buvo jaunas?! Neilgai trukus sužinojau ir tai, kad jis buvo... vedęs! Ne Lietuvą (ar ne tik Lietuvą) kaip ne sykį iki tol buvo tekę girdėti, bet tikrą moterį, iš kūno ir kraujo - Gabrielę Eleonorą Mohl (1861-1889) (1). Šioji santuoka, kad ir trumpa ir su tragiška baigtimi (Gabrielė mirė nuo tuberkuliozės), bet daktaro gyvenime ji buvo kaip ryškus meteoras. 

Galutiniu lūžiu tapo 2018-ieji, kai besiruošaint minėti atkurtos valstybės šimtmetį su draugais susiorganizavome ekskursiją po Vilnių, tam tikruose taškuose pasakodami apie vasario 16-osios akto signatarus, ar su Nepriklausomybės aktu susijusius įvykius. Man teko ruošis pasakoti apie J. Basanavičių, ir tada buvo pirmas kartas, kai atsiverčiau „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“. Ir... visiškai kitomis spalvomis pamačiau šį žmogų. 

Nuo tos lemtingos vasario 16-osios J. Basanavičius man tapo autoritetu, tačiau tokiu, iš kurio gyvenimo istorijos galėjau mokytis ir ko geriau nedaryti (pvz. darboholizmas nėra sveika nei kūnui nei sielai). Kadangi tuo metu dirbau Vileišių rūmuose, kur iki šiol yra asmeninių daktaro daiktų, jo portretų, taip pat ir Lietuvių mokslo draugijos tautosakos kolekcija, domėtis jo asmeniu galėjau ir iš profesinės pusės. 

Vasario 16-osios proga LRT portale atsirado pokalbis su Vilniaus etninės kultūros centro darbuotoja Elena Mikniūte, kuriame turėjau progą papasakoti apie J. Basanavičių ir tautosaką: ką užrašinėjo, kur tai darė, ką iš šios medžiagos galime paskaityti/ paklausyti šiandien. Interviu rasite čia.

___________________________________

(1) Besidomintiems tikrai siūlau bibliotekose susirasti lietuviškai išleistus jos dienoraščius ir laiškus: „Mano Tėvynė – prie jo širdies. Gabrielos Eleonoros Mol-Basanavičienės dienoraštis ir laiškai“, Parengė ir iš vokiečių k. vertė Vaidas Šeferis, Vilnius: LLTI, 2009.