Sustok, pasauli, aš noriu išlipti

 

2019 m. vykusios 58-osios Venecijos bienalės šūkis buvo „May You Live in Interesting Times“ („Kad gyventum įdomiais laikais“). Ir, dievulėliau aukštielninkas, sakyčiau, šis palinkėjimas pildosi su kaupu. Kai pastarųjų metų pasaulio įvykiai atrodo tarsi preliudija į visus matytus postapokaliptinius filmus, skaityti literatūrines distopijas, o dar dvi iš eilės, sakyčiau, mazochistinis užsiėmimas pažengusiems (o mazochizmas bendrai literatūros kritikams, pripažinkim, nėra svetimas).

Ironiška, tačiau kad ir kaip man patiktų distopijos literatūroje, niekaip negalėjau prisiversti žiūrėti serialo „Black Mirror“. Pamatytų trijų serijų man pakako, kad suprasčiau, jog tai, kas jame rodoma, yra įgyvendinama jau dabar, arba gali tapti tikrove (netolimoje) ateityje, tad, ačiū, tikrai galiu apsieiti be tokio „anonso“. Deja, mano nelaimei, Dainiaus Vanago debiutinis romanas „Oderis“ ne sykį priminė ne tik minėtąjį „Black Mirror“, bet ir aibę kitų mind f**k’ais liaudyje vadinamų filmų, kuriuose realybės siūlas pasimeta neįtikėtinai greitai. Bet apie viską – iš pradžių.

Skaityti toliau