.png)
Pastaruoju metu mano akiratyje vis dažniau sušmėžuoja tekstai, reflektuojantys mūsų (potencialią) ateitį. Ir, brač, nieko ten gero ir pozityvaus. Distopijos žanras dabar kaip niekada gyvas, o jo aidai pasiekia ir kūrinius, iš pirmo žvilgsnio vargiai galinčius turėti ką nors bendro su ateities (niūriomis) prognozėmis. Būtent prie tokių priskirčiau ir Jurgos Tumasonytės naujausią kūrinį – novelių romaną „Naujagimiai“, nors knygos centre – vienos giminės moteriškosios linijos istorija. Na, o kol vieni apmąsto tai, kas mūsų laukia, kiti susitelkia į tai, kas yra čia ir dabar. Arba, tiksliau, ko čia ir dabar nėra. Vaiva Rykštaitė knygoje „Mėlynas namas Havajuose“ nagrinėja motinystės keliamus ambivalentiškus jausmus, kurie verčia klausti savęs – tai kas aš (dabar) esu?
Nepaisant pirminio įspūdžio, jog skirtingesnių knygų reikėtų paieškoti, mano nuostabai, jos „susikalba“ – tautosakiniai motyvai, kurių nestinga abiejuose kūriniuose, rodo, jog tam tikros patirtys, personažai, elgesio modeliai tebėra tiek pat aktualūs, kaip ir tais laikais, kai jie atsirado. Ir, drįsčiau prognozuoti, tokie išliks.
Komentarai
Rašyti komentarą